Tai tikrai įmanoma. Moteris, kuri jau buvo nustojusi žindyti, gali atnaujinti savo pieno gamybą savam ar įvaikintam kūdikiui maitinti. Moksliškai tai vadinama relaktacija.
Poreikis atnaujinti žindymą gali atsirasti daugeliu atvejų, pavyzdžiui, jeigu sergantis ar neišnešiotas naujagimis kurį laiką negalėjo žįsti krūties, arba kai vaikas buvo per anksti nujunkytas mamai susirgus. Žindymo atnaujinimas būtų ir geriausias gydymas dirbtinai maitinamam kūdikiui, jeigu kitoks maistas jam sukėlė alergiją ar virškinimo sutrikimus. Pritarimo bei paramos verta ir kiekviena mama, tiesiog pakeitusi savo nuomonę ir pasiryžusi kūdikį vėl maitinti ne dirbtinai, o krūtimi. Svarbiausia sėkmės sąlyga – pačios mamos noras tai padaryti.
Niekas nedirba be reikalo
Jau nėštumo metu mama ruošiasi gimsiančio vaikelio maitinimui. Krūtyse intensyviai auga ir vystosi liaukinis audinys (latakėliai ir alveolės), o pagimdžius pienas randasi pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį. Jeigu kūdikis sveikas ir aktyviai žinda kada nori – pieno bus tiek, kiek jam reikia. Tačiau moterų „pieno fabrikėliai“ nedirba be reikalo ir stabdo gamybą, jeigu anksčiau pagamintas pienas nepanaudojamas – nepašalinamas iš krūtų. Retinant ir trumpinant žindymus, pieno krūtyse rasis vis mažiau, o galop visai nustojus žindyti – užges ir naujo pieno gamyba. Pamažu pieno liaukų alveolės ir latakėliai subliūkš ir susitrauks – „išeis atostogų“.
Jeigu tas poilsis pelnytas – kūdikis žindytas pakankamai ilgai ir gali toliau sveikas augti be motinos pieno – viskas gerai. Pasaulio sveikatos organizacija, remdamasi žmonijos patirtimi ir mokslininkų išmintimi, rekomenduoja pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikius maitinti vien tik motinos pienu, o vėliau žindymą tęsti (iki dvejų metų ir ilgiau), duodant tinkamą papildomą maistą. Tačiau daugelis mamų nustoja žindyti savo vaikelius jau pirmaisiais mėnesiais, savaitėmis ar net dienomis. Ne visiems kūdikiams ir ne visoms mamytėms tai baigiasi laimingai.
Bėdos dėl skubos
Per anksti pradėjus dirbtinį maitinimą kūdikiui gresia alergija, virškinimo sutrikimai. Negaudamas motinos pieno, mažylis praranda jo teikiamą imuninę apsaugą ir atsparumą infekcijoms. Žindymo sąlygojamo glaudaus ryšio su motina netektis pakerta mažojo žmogaus saugumo jausmą ir pasitikėjimą savimi, trikdo jo emocinį ir psichinį vystymąsi, gebėjimą harmoningai bendrauti su artimiausiais žmonėmis ir pasauliu.
Kuo anksčiau kūdikis nujunkomas nuo krūties, tuo skaudesnės pasekmės jo ir mamos sveikatai. Ypač kenčia nebežindomi naujagimiai ir neseniai pagimdžiusios moterys. Jas dažniau kamuoja pogimdyminė depresija, vangiai susitraukdama ilgiau ir gausiau kraujuoja bei vėliau į pirmykštę būseną grįžta gimda. Nežindančiai mamai greičiau atsiranda mėnesinės (vėlgi kraujavimai) ir naujo nėštumo tikimybė tuomet, kai dar labai reikalingas poilsis ir organizmo sustiprėjimas po buvusio nėštumo. Trumpai žindžiusios moterys labiau rizikuoja susirgti krūtų vėžiu ir osteoporoze vyresniame amžiuje.
Kelias atgal
Nustojus žindyti, moters pieno liaukų involiucija trunka vidutiniškai 40 dienų. Šiuo laikotarpiu dar santykinai lengva atkurti laktaciją, jeigu atnaujinamas dažnas kūdikio žindymas. Nežindymo atostogoms užsitęsus ilgiau, motinos pieno gamybos atnaujinimas taptų sunkiau įvykdoma užduotimi, nes dėl involiucijos susitraukusias pieno liaukų ląsteles – laktocitus – tektų vėl užauginti. Tačiau ir tai įmanoma.
Hormonas prolaktinas, kurį išskiria hipofizė, reaguodama į krūties spenelio dirginimą, ne tik skatina pieno gamybą jau veikiančiuose laktocituose, bet taip pat gali stimuliuoti šių pieną gaminančių ląstelių augimą ir vystymąsi. Relaktacija iš esmės įvykdo dvi užduotis: atnaujinama pieno gamyba moters krūtyse ir kūdikis vėl išmokomas žįsti.
Dviejų reikalas
Abu laktacijos procesai – pieno gamyba ir jo tekėjimas iš krūties – natūraliai vyksta vienu metu. Pieno gamybą kūdikis skatina žįsdamas motinos krūtį, o žinda jis todėl, kad taip darydamas atranda krūtyje jau esantį pieną. Taigi, kad ir kaip svarbus yra mamos noras, relaktacijos sėkmei vien tik to neužteks.
Antrasis veiksmo dalyvis taip pat turėtų būti suinteresuotas. Neretai šitaip ir atsitinka: jau kurį laiką nebežindytas mažylis burna prie krūties iškart priglunda taip meistriškai, lyg jokios pertraukos nė nebuvę. Motinos pieno gamyba atsinaujina greičiau, jei pertrauka buvo trumpesnė, bet tai dar priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Pirmosiomis savaitėmis naujagimiai gerai žįsti vėl išmoksta greičiau negu kelių mėnesių kūdikiai.
Tačiau relaktacija įmanoma ir tuomet, kai kūdikis gerokai vyresnis, ypač jei jis žinda noriai ir energingai. Deja, daugelis iš buteliuko per čiulptuką gerti įpratusių kūdikių nebenori imti krūties, net jeigu joje jau atsirado pieno. Jie nebežino, ką reikia daryti prie krūties, ir sugriebę tik spenelį bando siurbti pieną lyg iš guminio čiulptuko, taip sužalodami švelnią spenelio odą, arba jo išvis neima burnon kaip atprasto ir nebepažįstamo daikto.
Žingsneliai į sėkmę
Pasiryžusiai atnaujinti žindymą mamai prireiks kantrybės, išmanymo ir… artimųjų paramos – ne tik pritarimu bei moraliniu palaikymu, bet ir išvadavimu nuo daugelio buitinių rūpesčių. Pradedant relaktaciją, pirmiausia svarbus glaudus mamos ir kūdikio sąlytis – nešiojant vaikelį ant rankų ir miegant kartu su juo naktį. Nešiojimui palengvinti pravartu turėti nešioklę. Kūdikiui taip pat reikia padėti priprasti prie pasikeitimų – juk mama, pratindama mažylį prie krūties, griauna jo įprastą pasaulį, kur nuraminama tuštuku ir valgoma per guminį pakaitalą. Dabar visa tai išnyks iš mažylio gyvenimo ir turi atsirasti tiktai krūtis – ir nusiraminimui, ir pavalgymui.
Link pergalės gali tekti paėjėti ir kompromisų takeliu. Pavyzdžiui, kad mažylis kategoriškai nenusisuktų nuo mamos spenelio, pabandykite jį patepti kūdikiui priprastu mišiniu. Greičiausiai girdymo mišiniu, bent kaip dalies kūdikio gaunamo maisto, nebus galima išvengti relaktacijos pradžioje, kol pieno gamyba mamos krūtyse dar nepakankama. Pieno mamos krūtyse vėl pradės rastis, jeigu jo bus prašoma.
Tai galima padaryti dviem būdais: kūdikiui dažnai žindant krūtį arba pačiai mamai dirginant spenelius masažu ir ištraukiant pieną iš krūtų dirbtinai (rankomis arba pientraukiu). Bet kol pieno ims gamintis tiek, kad vaikeliui užtektų, papildomai, vis mažinant porciją, dar kažkiek laiko (savaitę ar dvi) teks duoti ir mišinėlio, tačiau geriau ne per čiulptuką, bet šaukšteliu arba iš puodelio, o dar geriau – pasinaudojant žindymo papildikliu.
Geras prietaisas
Alkanas kūdikis keletą kartų pažindęs tuščią krūtį, bet mažai ką arba nieko neištraukęs, gali nusivilti ir atsisakyti ilgiau prie jos likti – ypač jeigu jau yra pripratęs čiulpti iš buteliuko. Specialus prietaisas – žindymo papildiklis – suteikia unikalią galimybę žindyti kūdikį iš nepakankamai gausiai pieną tiekiančios krūties. Jis užtikrina, kad kūdikis gautų papildomo maisto tuomet, kai, prigludęs prie krūties, mokosi žįsti. Kartu kūdikis savo burna liesdamas spenelį stimuliuoja nervinius receptorius pakankamai ilgą laiką, kad paskatintų naujo pieno gamybą.
Papildiklis (arba papildoma maitinimo sistema) susideda iš rezervuaro (maišelio, buteliuko ar puodelio) ir nuo jo link krūties einančio elastingo vamzdelio, kuriuo maistas atiteka į kūdikio burną. Tas vamzdelis turėtų būti gana plonas, kad netrukdytų žindymui ir kad šalia jo neliktų tarpelio orui praeiti. Be to, kad neslankiotų, šį vamzdelį prie krūties odos galima pritvirtinti pleistro juostele. Vamzdelio galas turėtų būti greta spenelio viršūnės.
Kaip papildas geriausiai tinka dirbtinai ištrauktas moters pienas ar mišinukas. Jo kiekis reguliuojamas taip, kad krūtis būtų pakankamai stimuliuojama, kol kūdikis pasisotins ir bus patenkintas. Pradžioje papildo į rezervuarą įpilama tiek, kiek maisto kūdikis iki šiol buvo įpratęs suvalgyti. Vėliau, kai motinos pieno atsiranda ir ima gausėti, kūdikis pamažu atpratinamas nuo papildo, vis mažiau jo įpilant į rezervuarą. Per papildiklį kūdikis turėtų gauti maisto pakankamai, kad nebadautų ir kad būtų skatinamas ilgiau, aktyviau ir dažniau žįsti.
Padės ir prigimtis
Žindymas yra natūralus procesas, užprogramuotas žmogaus genuose. Kiekvienas kūdikis jau įsčiose pasąmoningai laukia, kada jis galės priglusti prie motinos krūties. Ir net jeigu po gimimo viskas įvyksta ne taip, kaip turėtų būti, ir mažylis maitinamas iš buteliuko, tas galimybės žįsti laukimas vis tiek pasilieka ir rusena jo pasąmonėje kaip dar neįgyvendintas. Taigi priglaudžiant kūdikį prie krūties nesąmoningoje (mieguistoje) būsenoje, galima pažadinti jo prigimtą norą žįsti mamos krūtį. Todėl daugeliui mamų pavyksta atnaujinti žindymą naktį, kai vaikelis dar ne visai pabudęs. Galima bandyti speneliu liesti ir miegančio kūdikio burną. Galbūt motinos kvapas išprovokuos įgimtą žindymo poreikį primenantį sapną. Beje, galima pabandyti mažylį glausti prie krūties ir dienos miegelių metu.
Kai pienas „sugrįžta“
Pradžioje, kol krūtyse pieno pasigamina dar nedaug, kūdikį glausti prie krūties žindymui reikėtų kuo dažniau, maždaug kas pusantros valandos ir paeiliui prie abiejų krūtų vieno maitinimo metu, kad laktacijos stimuliavimas būtų veiksmingesnis. O pieno gerokai pagausėjus, kuo ilgiau žindyti iš vienos krūties, kad kūdikis iš jos gautų visą pieną – ir pradinį liesesnįjį, ir riebesnįjį galinį. Laktacijai įsisiūbavus, žindomas kūdikis vis geriau pasisotina ir jo maitinimai pagal poreikį darosi retesni.
Pasitaiko, kad atnaujinus žindymą nepavyksta pasiekti kūdikį visiškai patenkinančio motinos pieno kiekio. Tokiu atveju mažylis bus maitinamas mišriai. Tai reiškia, jog iki šešių mėnesių amžiaus kūdikis gaus ir mišinio. Paskui mišinį pamažu išstums kitoks papildomas maistas – daržovių ir kruopų košės, mėsa ir kiti produktai, o žindymai bus tęsiami tol, kol to norės mama ir vaikas.
Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“
